Naujienos
Naujienos
Ekologiniai ūkiai mūsų krašte
Ekologiniam ūkiui būdingi šie dalykai: augalai saugomi nuo piktžolių nenaudojant cheminių medžiagų, naudojamos tik natūralios trąšos, gyvūnai auginami atsižvelgiant į natūralų ciklą, nenaudojama stimuliatorių, konservantų, maisto gerinimo medžiagų, rūpinamasi gamtovaizdžio įvairumu. Ekologinio ūkio sertifikatą Lenkijoje teikia 7 įstaigos. Šis ūkis susilaukė savo ženklo. Jis esąs ant tokio ūkio produktų. Produktas privalo būti pagamintas iš mažiausiai 95 proc. ekologiškų medžiagų. Ekologiškas maistas netolygus "sveikam maistui", kuris atsirado dėl marketingo.
Didėja ekologiškų produktų paklausa. Jų ES rinkoje vis dar trūksta. Pirkėjai (kurių jau yra apie 7 proc.) vis dažniau jų ieško. Didėja ES visuomenės sąmoningumas ir auga pragyvenimo lygis. Visuomenė skatinama pirkti ekologiškus produktus, vykdant Lenkijos valstybinėje televizijoje reklaminę akciją.
Punsko valsčiuje ekologinio ūkio sertifikatą stengiasi gauti per dvidešimtį ūkininkų. Sveikiname Vitą Kalesinską _ pirmą Punsko valsčiaus ūkininką, gavusį ekologinio ūkio sertifikatą.
Kas Tave paskatino žengti šį žingsnį?
V. Kalesinskas: Girdėjau, jog pirmi ekologiniai ūkiai atsirado dar tarpukariu Vakarų Europoje ar Amerikoje. Kai pats ėmiau ūkininkauti nemažame (15 ha) tėvų ūky, seniau vis trūkdavo pašaro. O trąšų anais socializmo laikais naudota daug. Tuomet pagalvojau: ar ne geriau būtų turėti daugiau žemės (tuomet žemė buvo dar gana pigi), o trąšų naudoti mažiau? Tai pasitvirtino. Pašaro užtekdavo. Žemės plotui padidėjus ir sumažinus cheminių trąšų kiekį, kilo mintis pradėti ūkininkauti ekologiškai. Priimti šį sprendimą man labai padėjo pokalbiai su žemės ūkio specialistu Valdu Bobinu iš Punsko.
Daugiau skaitykite internete:
http://www.ausra.pl/0622/zemdirbys.html
Tręšimas
Intensyviai naudojamoms vejoms dirvoje esančių maisto medžiagų paprastai nepakanka, todėl dirvą būtina tręšti ne tik prieš žolių sėją, bet ir vejos naudojimo metais. Trąšos sustiprina žolių krūmijimąsi, palaiko lapų spalvos intensyvumą, pratęsia žaliavimą iki vėlyvo rudens. Jos prailgina žolyno amžių ir padidina žolių atsparumą sausrai. Todėl veja lieka geros būklės, net jei dirvoje trūksta drėgmės. Trąšos padeda naikinti piktžoles ir samanas, slopina ankštinių žolių augimą.
Organinių trąšų (mėšlo, durpių, komposto) sodui ir daržui neribojama. Vienoms daržovėms (kopūstams, agurkams, bulvėms) tinka šviežias, kitoms - jau perpuvęs mėšlas. Durpių 1 arui galima skirti 300— 400 kg. Jeigu dirva rūgšti, 1 m3 durpių primaišoma 5 - 8 kg kreidos ar kitų kalkinių medžiagų. Sodą organinėmis trąšomis galima tręšti prieš gilų arimą, bet jos labai reikalingos ir suarus viršutiniam sluoksniui sukultūrinti, ypač uogakrūmiams skirtoje žemėje.
Daugiau skaitykite internete:
http://www.balticseeds.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=19:dirvos-gerinimas&catid=13&Itemid=26
Naurų salos lobiai
1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų, o laikui bėgant iš to “gėrio“ susidarė naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krašptymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907 metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta. Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendron Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai. Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės. Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis didžiuliai seno, “susicukravusio” mėšlo = pinigų kalnai?
Daugiau skaitykite internete:
http://auksinevarpa.lt/2009/12/23/nauru-pragaru-virtes-rojus/#more-845
Ekologinė žemdirbystė – logiškiausia kryptis
Žemės ūkio chemizavimui peržengus saugias ribas, kilo alternatyvios žemdirbystės banga. Tai įvairių formų ir pobūdžio ekologinė žemdirbystė. Ši banga prasidėjo Vakarų Europoje: Anglijoje, Šveicarijoje, Olandijoje.
Daugiau kaip prieš 60 metų Vakarų Europos šalyse, suintensyvėjus žemės ūkio gamybai, pradėta naudoti daugiau organinių ir mineralinių trąšų bei cheminės augalų apsaugos priemonių. Kai kuriose šalyse (ypač Olandijoje) žemės ūkio chemizavimas įgavo išties grėsmingą pobūdį. Dėl cheminės apkrovos ėmė nykti gyvoji dirvožemio dalis: ne tik aukštesnieji gyvūnai (vabzdžiai, sliekai), bet ir mikroorganizmai (bakterijos, aktinomicetai, dumbliai, grybai, pirmuonys).
Daugiau skaitykite internete:
http://ukioklubas.lt/ekologine-zemdirbyste-%E2%80%93-logiskiausia-kryptis/
Vertingiausia organinė trąša
Svarbiausia ir vertingiausia organinė trąša yra mėšlas. Jame gausu visų augalams reikalingų maisto medžiagų, makro- ir mikroelementų, fermentų. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50–60 proc. jame esančio azoto, iki 50 proc. fosforo ir iki 80 proc. kalio, pasisavina kalcį, magnį, geležį, sierą ir kt. Mėšlas pagerina dirvožemio savybes: patręšti sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o lengvesni – ne taip greitai jį išgarina. Per metus ūkyje vienam žemės ūkio paskirties ploto hektarui turi tekti tiek gyvulių, kad jų mėšle esančio azoto norma neviršytų 170 kg azoto/ ha. Jei azoto kiekis didesnis, reikia mažinti bandą. Mėšlo perteklių galima parduoti kitiems ūkiams.
Mėšlą sudaro žemės ūkio paskirties gyvūnų ekskrementai (išmatos, šlapimas), pašarų likučiai, vanduo, kraikas (šiaudai, durpės, pjuvenos). Mėšlo kokybė ir sudėtis priklauso nuo šių medžiagų cheminės sudėties, kuriai įtakos turi auginamų gyvūnų rūšis, amžius, paskirtis ir pašarų kokybė. Azoto daugiausia yra avių, fosforo ir kalcio – avių ir arklių, o kalcio – avių ir galvijų mėšle. Mėšlo tvarkymą ES šalyse reglamentuoja Nitratų direktyva 91/676/EEB.Jos pagrindinis tikslas – mažinti vandens taršą nitratais ir nitritais, kurią sukelia žemės ūkio veiklos intensyvus vystymas. Mėšlo laikymo būdas ir sąlygos nulemia jo cheminę sudėtį ir kokybę, panaudojimo efektyvumą, teritorijos šalia tvartų ar gyvenamųjų namų veterinarinę ir sanitarinė būklę. Apsaugos reikalavimai mėšlui tvarkyti numato, kad mėšlidės yra reikalingos ūkininkų ūkiams, žemės ūkio bendrovėms ir kitoms įmonėms, kurių fermose yra laikoma daugiau kaip 10 sąlyginių gyvulių. Išimtis gali būti taikoma fermoms su giliais tvartais, kuriuose numatyta kaupti mėšlą per 8 mėnesių laikotarpį.
Granuliuotos organines trasos, organines granuliuotos trasos, granuliuotos trasos, organinės trąšos, organinių trąšų, paukščių mėšlo, paukščių, paukščių mėšlas, tręšimas, trąšomis, trąšos, ekologijos, ekologiškos, ekologinė, granuliuotos, natūralias, natūralių, natūralios, natūralios granuliuotos trąšos
